Santykių paslaptys

pexels-photo-28914-large

 

Iš pradžių atsiranda trauka. Tave kažkas traukia… bet, jei labai lengvai gauni tą, kuris tave traukia, žavesys dingsta – labai greit tai įvyksta. Tačiau, jei tą, kuris tave traukia pavyksta gauti sunkiai, tada išsivysto meilė jam. Ar tai patyrėte? Ar pastebėjote tai?

Tu įsimylėjęs! Kas tada vyksta?

Po kiek laiko prasideda muilo opera!

Taip yra todėl, kad kai kažką myli, tu atsiduodi… o vėliau šiuose santykiuose pradedi reikalauti. Tada, kai pradedi reikalauti, meilė sumažėja. Visas jaudulys, džiaugsmas – viskas – atrodo silpsta. Taigi, tada sakai: ,, Oi! Aš suklydau!” Prasideda grumtynės ir skausmas norint išeiti iš tų santykių… o kai tu iš to išeini, tu įeini į kitus santykius – ir vėl kartojasi ta pati istorija!

Kas yra tai, ką tu nori žinoti apie santykius? Iš tiesų, tai sužinoti, kaip padaryti juos ilgalaikiais. Ar ne? Kokia yra santykių paslaptis, ar nori sužinoti? Nori sužinoti, kaip padaryti juos ilgalaikiais, o ne  kaip juos nutraukti – tai , žinoma, nėra paslaptis!! Visi apie tai žino – dažniausiai reikia tik paspausti mygtuką ar keletą mygtukų! Ir viskas! Ir santykiai baigsis.

Bet kuriuose santykiuose yra trys esminiai dalykai – teisingas suvokimas, teisingas stebėjimas ir teisingas išreiškimas. Dažnai žmonės sako, kad niekas jų nesupranta. Užuot sakydami ,,Niekas manęs nesupranta..“ jūs turėtumėte sakyti, kad jūs savęs tinkamai neišreiškiate.  Jei ispanui sakysite rusiškai, jis (ar ji) aišku jūsų nesupras! Tam, kad save tinkamai išreikšti, reikia tinkamai suvokti. Teisingai suvokti galima tada, kai įsivaizduosite save kito asmens vietoje – kai atsistosite į jo poziciją ir pažiūrėsite į situaciją.

Reikia tinkamai suvokti ir tinkamai stebėti. Gerai, sakykime tu tinkamai suvoki, bet kaip tu reaguoji? Kaip tu jautiesi? Kas tave motyvuoja? Kokie dalykai iš tavęs iškyla?

Esminis dalykas stebėti savo protą – tai yra antras svarbus dalykas. Tas savo vidaus stebėjimas – pojūčių stebėjimas, tendencijų stebėjimas, savo turimų pavyzdžių stebėjimas – taip pat yra esminis dalykas. Suvokimas kito, o stebėjimas savęs.. ir tada ateina tinkamas išreiškimas, arba savęs išreiškimas tinkamu būdu. Visas žmogaus gyvenimas yra šių trijų dalykų išmokimas – suvokimo, stebėjimo, išreiškimo. Kiekviena klaida, kurią jūs padarote, iš tiesų nėra klaida – tai yra trijų svarbiausių gyvenimo aspektų mokymosi procesas. Ką pasakysite? Ar yra ne taip?

Supratimą reikia išplėsti. Nežiūrėk į kitą tik ,,iš išorės“. Jei kas nors yra piktas ar kiek smulkmeniškas, mes manome, kad jis (ar ji) yra atsakingi už savo elgesį- bet, jei pažiūrėsime plačiau, kartu iškils daug aspektų: ,,Gerai, tas žmogus yra smulkmeniškas, ar nervingas, ar įsitempęs dėl tam tiktos priežasties… ir tai atsispindi santykiuose“.  Taigi, mūsų supratimo ribų praplėtimas, ir ne tik žiūrint į kitą jo kaltinimas už tai, ką jis daro (ar darė), bet verčiau jo supratimas ir pažiūrėjimas į dalykus iš platesnės perspektyvos, pagerins santykius. Tai yra pirmoji paslaptis.

Antras dalykas yra duoti. Tai be abejo jūs visi žinote! Santykiai reiškia davimą… ir tuo pat metu sudarymas kitam galimybės duoti! Įsivaizduokime, kad jūs atliekate savo pareigas, tarnystę, padedate, bet neleidžiate kitam padaryti kažką jums, jūs nebeleidžiate tiems žmonėms savęs gerbti. Kartais žmonės sako: ,,O! Žiūrėkite! Aš tiek daug padariau tam žmogui, o jis vis dar manęs nemyli. Kodėl?“.

Taip yra todėl, kad jie jaučiasi nejaukiai. Meilė, tai yra mainai… o jie gali įvykti, kai, suteiki ir kitam galimybę ką nors duoti tau. Tam reikia šiek tiek sumanumo. Žinai, reikia sumanumo, kad padaryti taip, jog kiti tau padėtų nereikalaujant. Vienintelis mums žinomas būdas gauti pagalbą yra reikalavimas! Taigi, jei partneris tau ko nors nepadaro, meilė negali tęstis arba tu imsi savęs gailėtis sakydamas ,,Žiūrėk, aš padariau viską! Manim pasinaudojo“. Taigi tu taip pat iš jų gavai naudos, jei tavo meilei reikia augimo! Šis dalykas ,,Manim pasinaudojo“ turi būti pašalintas iš tavo sąmonės. Turi žinoti, kad buvai naudingas – štai kodėl tavim pasinaudojo! Jei tu netinkamas, kaip gali kas nors tavim pasinaudoti?! Dauguma santykių šitaip ir pasibaigia, nes mums nepakanka sumanumo padaryti kitą padedančiu. Ar nemanai taip? Ar ne?

Žinai, senovėje  Indijoje ,,sumanų davimą“ vadino dakšina. Senovėje vaikai lankė tokias mokyklas, kuriose  jie mokėsi su Meistru (mokytoju) septynis – aštuonis metus, net dvyliką metų. Po dvylikos metų jie turėjo mainais kažką grąžinti – padėką mokytojui, atlyginimą ir šis  atlyginimas vadinosi dakšina – tai kas duodama labai sumaniai. Žinote, labai įdomu, kaip jie tai darydavo. Visiems buvo viena klasė (kambarys). Taigi ar jie buvo princai, ar neturtėliai visi turėjo mokytis vienoje klasėje. Taigi, įsivaizduokite, turtingi berniukai ir vargšai berniukai mokėsi toje pačioje klasėje, tada Meistras beturčio paprašydavo atnešti pinigų, o princo vaiko – atlikti kažkokį liokajišką darbą,

Taigi vaikas iš skurdžios šeimos, turėjo atnešti auksinių monetų. Ką jis turėjo daryti? Jis neturėjo turto. Jei tai būtų pasakoma princui, jam būtų labai lengva jų gauti – šis mokinys galėtų atnešti šimtą auksinių monetų, jam tai būtų taip lengva. Bet šis vargšas berniukas turėjo daug nuveikti, jis turėjo rašyti eiles, jis turėjo kurti meną, piešti paveikslus, turėjo vaidinti ar skaityti Šventąjį raštą ar dar ką nors. Jis turėjo panaudoti visą savo kūrybiškumą, kad uždirbti šiuos pinigus ir sugrįžti. Taigi net davimo procesas plėtė jo galimybes… ir jis įgydavo pasitikėjimo ,,Taip! Man užduota atnešti dešimt auksinių monetų. Jei aš to negalėčiau padaryti, Meistras man nebūtų to liepęs. Jis pasakė, kad aš galiu tai, taigi aš sugebėsiu tai padaryti!“. Jis pasitiki savimi, jis eina čia ir ten ir jas gauna. Šiame gavimo procese pasireiškia visos jo galimybės, visas sumanumas.

Tuo pačiu būdu, princo prašoma eiti ir atlikti kokį nors liokajišką darbą, tokį, kaip gatvių šlavimas. Jis turi žinoti ir suprasti, kaip jaučiasi tarnas, ir taip jis tampa jautriu. Išauga jo jautrumas žmonėms, nors jis ir gyvena rūmuose. Todėl ši atsilyginimo rūšis vadinasi dakšina.

Santykiuose tai yra esminis dalykas. Turi matyti, kad kitas taip pat įneša kažką į tavo gyvenimą, taip, kad jie nesijaustų beverčiais bet kad jie taip pat jaustų savo vertę. Tam, kad sužydėtų meilė, labai svarbus savo vertės suvokimas. Tai antras svarbus dalykas… arba paslaptis.

Trečias santykių aspektas yra duoti kitam erdvės. Kai kažką myli, tiesiog pakimbi jam (ar jai) ant kaklo! Neduodi net erdvės įkvėpimui… ir jis dūsta –  o dusulys suardo meilę.  Turi duoti jiems erdvės… ir turėti erdvės sau. Gerbkite vienas kito erdvę. Darykite pertraukas.

Senovės žmonės tai žinojo. Žinote, jie sakydavo, kad vieną mėnesį metuose vyras ir žmona neturi varstyti tų pačių durų. Taigi jie išsiųsdavo žmonas į tėvų namus… ir tai būdavo mėnuo, kai paštas turėdavo didžiausią pelną, nes šis mėnuo sukurdavo tiek troškimų! Taigi jie vienas kitam rašydavo eiles – išryškėdavo visas jų kūrybiškumas. Iš vieno miesto į kitą plaukdavo meilės laiškai.

Tam, kad meilė sužydėtų, reikia troškimo… o troškimui reikia šiek tiek erdvės. Nors tai ir kiek skausminga, troškimas neišvengiamas. Jei nėra troškimo, jei sunaikini troškimą, jei savo santykiuose neleidi atsirasti troškimui, tada meilė neauga. Prarandamas žavesys. Taigi duokite jiems kiek erdvės… ir pasiimkite šiek tiek erdvės sau.

Ketvirtas aspektas yra tas, kad santykiais reikia vaišintis, kaip desertu, o ne kaip pagrindiniu patiekalu! Jei tavo gyvenimas nukreiptas į kokį nors tikslą, jei tavo gyvenime yra tikslas, koks nors ketinimas gyvenime, tada tu judi ta kryptimi… ir santykiai juda kartu. Jei esi susitelkęs tik į santykius, sakau tau, kai taip yra, tai neveiks… ir tai neveikia!

Negali deserto valgyti, kaip pagrindinio patiekalo. Negali taip valgyti. Žiūrėk, jei gyvenime turi tikslą, ir jei abu turite tą patį tikslą, kartu judėsite ta kryptimi. Tada šie santykiai tęsis ilgai. Ką pasakysite? Žinoma, aš nesu autoritetingas šioje srityje!

Viskas ką aš sakau, kilę iš stebėjimo, žinote iš to,kaip aš suprantu tai, kas vyksta pasaulyje. Nuo amžių tai buvo istorija!

Tu turi asmeninį ketinimą – kažką gyvenime nuveikti, kažką gyvenime pasiekti. Turi tikslą atlikti kažkokią tarnystę – žinai, nugyventi gyvenimą visiems. Ar žinai kiek pinigų išleidi santykiams? Tiesiog pagalvok apie tai. Sakau tau, sau išleidi daug mažiau! Savo santykiams išleidi daug daugiau negu sau.. ir žinoma pamiršti apie tarnybą! Net 1 procento pajamų neišleidžiame visuomenės labui, visų labui. Dalijimasis ir tarnavimas padidintų jūsų sugebėjimą mylėti, jūsų sugebėjimą priimti… ir jei tai būtų jūsų tikslas, ir abu judėtumėte šia kryptimi, sakau jums, neturėtumėte jokių problemų!

Žinote, pažįstu vieną tokią porą. Žinote, ką ponia pasakė man ,,Panditži, aš gyvenu su vyru dvidešimt penkerius metus… ir jame nerandu nė vieno trūkumo“. Ji pasakė:,,Šiame vyre aš negaliu rasti jokio trūkumo!”. Abu jie yra įsitraukę į socialinį tarnavimą. Tai taip puiku! Jie medituoja, jie skiria laiko sau… Tai yra tai, ko visi siekia, ar ne? Taigi, kai yra bendri interesai, bendras tikslas, bendras kelias, kuriuo einama, tai puoselėja santykius geriau, nei visą laiką buvimas susitelkus tik į santykius.

Santykiuose meilė yra esminis dalykas, ne potraukis. Potraukyje yra agresyvumas. Meilėje yra pasidavimas. Tai yra skirtumas tarp meilės ir potraukio. Nors pirmas žingsnis prasideda nuo  potraukio, negali per ilgai užstrigti pirmame žingsnyje. Turi judėti į priekį ir pereiti prie kito pagrindo. Tai yra meilė.

Tarnavimas yra pagrindinė sėkmingų santykių sudedamoji dalis… ir jei santykiai prasideda davimo erdvėje, labiau nei reikalingumo, vėl, tai yra ,,kokybiški“ santykiai. Dažnai sakome ,,Oi! Man taip nuobodu, štai kodėl man reikia santykių!”. Klausiu jūsų, jei tau nuobodu su savimi, koks tada tu nuobodus kam nors kitam?!

Kurį laiką atrodote įdomūs, bet po keleto dienų ar savaičių, nors to ir neparodote vienas kitam, pradedate vienas su kitu nuobodžiauti, nes jumyse nėra gelmės. Ištrūkite iš nuobodulio savyje… būkite centruoti, iš tiesų centruoti – suprantantys savo Savastį, savo protą… ir nurimkite. Nesikarščiuokite. Žinote, nesinori būti su tuo, kuris karščiuojasi. Karščiavimasis jus atstumia, nebent tu toks pilnas atjautos, kad niekieno karštligiškumas tau nieko nebereiškia! Bet ypač santykiuose, karščiavimasis mažina žavesį.

Kai tu kažką myli, tu tiesiog kalbi, kalbi… ir kalbi! Nėra reikalo iš šios burnos išleisti tiek daug žodžių! Galite tiesiog ramiai su šypsena sėdėti, stebėti saulėtekį, ir būti su jais. Išmok, su mylimu žmogumi būti tyloje. Jau vien tai yra menas.

Kai esi gilioje meilėje, nežinai, ką šneki! Tada pasakai, tai, ko vėliau gailiesi. Kartais neįtari, kad tai ką pasakei gali įžeisti kitą žmogų. Kai esi įsimylėjęs, intelektas nėra aštrus, nėra pilnai budrus. Esi apstulbęs.. ir tame apstulbime nežinai ką tauški, ar kaip tas tauškėjimas paveiks kitą žmogų – kokį efektą jis sukels kitame žmoguje. Bet vėliau, po dešimties dienų, ar galbūt dešimties metų, suvoksi, kad tai, ką lengvabūdiškai pasakei, kitą žmogų paveikė labai giliai… Kas iš jūsų tai patyrėte? Ar tai beveik visada nėra tiesa?

Kai esi centruotas ir kai paleidi visą savo karštligiškumą, tada su savimi nenuobodžiauji – tada tavo žavesys ilgalaikis. Kuo labiau žmogus prie tavęs priartėja, tuo daugiau žavesio tame atsiranda. Tai yra buvimo centruotu, buvimo susijusiu su  savo tikruoju Aš, buvimo giliai savyje paslaptis.

Žinote, kartą Ananda paklausė Budos ,, Buda jau keturiasdešimt metų aš stebiu tave dieną ir naktį… ir kiekvieną dieną tu esi vis žavesnis! Kas čia yra? Aš negaliu to įveikti! Kiekvieną kartą, kai aš į tave pažiūriu, tu esi vis naujas!“

Tokia yra jūsų sąmonės prigimtis. Protas nėra stovintis ežeras. Jis – tekanti upė – greit tekanti upė. Suprantate, ką sakau? Kai tekame kartu su upe, esame šiame momente… Kiekvieną akimirką gyvenkite taip! Nemastykite vien apie praeitį, ar nebūkite sunerimę dėl ateities.

Viena iš meilės savybių yra amžinumas. Kai kažką mylite, norite, kad šis momentas būtų amžinas ,, Tokie mes turėtume būti amžinai!”. Norite tokiais būti visiems laikams, visada! Naudojate tokius žodžius, ar ne? ,,Visada!”.

Meilė yra nemirtinga – reiškia už laiko ribų… ir tai yra tas, ko mes siekiame… ir tai yra mūsų prigimtis, mūsų šaltinis. Tiesiog padarykite pertrauką… ir susiliekite su savo tyla. Tada pamatysite, jumyse atsiskleis tiek stiprybės, ir jūsų žavesys taps amžinu, jūsų meilė taps besąlygiška.

Daugybę kartų jūs girdėjote apie besąlyginę meilę, bet vien žodžiai nepadeda. Tai turi kilti iš mūsų būties. Suprantate, ką sakau? Jūs kartu galite valandų valandas skaityti apie meilę, bet jei ji nespinduliuos iš jūsų, niekas jos nesukurs. Tai yra kažkas tokio, į ką mes nekreipiame dėmesio – mūsų buvimas. Mūsų buvimas džiūsta. Pradžioje, kai yra buvimas, atsiranda trauka, bet tą momentą, kai buvimas ištirpsta, trauka miršta. Jūs paprasčiausiai slampinėjate. Jums nuobodu, bet jūs vis nenorite pasakyti, kad jums nuobodu ir jūs skaudinate kitą žmogų. Kitas žmogus, taip pat mąsto panašiai! Taigi prote yra didžiulis plyšys, tačiau išorėje, savo posakiuose, jūs to neparodote. Kaip gi kažkas gali tai įveikti?

Tai įmanoma tik tobulinant mūsų būvimą. Žiūrėkite, kai lipate iš lėktuvo, stiuardesės atsisveikina sakydamos ,,Geros dienos!“. Jos iš tiesų to neturi galvoje! Bet kai tuos žodžius sako kažkas labai jums artimas ir brangus – pavyzdžiui jūsų senelė, mama, sesuo ar brolis – jie paliečia jūsų širdį. Taip yra todėl, kad šie žodžiai neša už jų esančių jausmų srautą. Taigi, kai jūs norite kažkam pasakyti ,,Aš tave myliu“ geriau pasakyti  tai vieną kartą, bet kad šie žodžiai neštų jausmų srautą, negu kartoti šią frazę daugybę kartų!

Jūs jaučiat kartėlį, bet vis dėl to skambinat ir sakot ,,Labas meiluti!“. Išorėje sakote ,,meiluti“, bet viduje jaučiate dėl to kartėlį! Gal būt, kad paslėptumėte kartėlį, sakote ,,Meiluti, meiluti, meiluti… !“ Jie žodžiai neneša jausmo… ir dėl šios priežasties santykiai tampa didele painiava ir taip dažnai nutrūksta.

Mūsų meilė nesensta. Mūsų meilė netampa senovine. Mūsų meilė miršta kūdikio mirtimi. Meilės santykiai mūsų visuomenėje turi didžiausia mirtingumą. Ar ne? Hmmm?

Skirkite sau laiko – savaitę metuose… ir būkite su gamta. Tiesiog stebėkite vandenyno bangas, paukščius… Nekalbėkite! Visos tos kalbos nieko mums neduoda! Jos daug nereiškia – jos tik sukuria vis daugiau sumaišties. Ar ne? Žinoma, žodžiai yra svarbūs, bet jie turi ribas. Žodžių tikslas yra sukurti tylą jumyse. Žodžių tikslas yra sukurti ramybę jumyse. Jei jūsų žodžiai kuria ramybę, jūs juos naudojate teisingai.  Jei jie jus išjudina ir duoda augimą jumyse, tada juos naudojate teisingai.  Bet dažnai, kai esame apstulbę, mes vartojam žodžius, kurie neturi nei reikšmės, nei gelmės, nei jausmo. Pažiūrėk į vaiko akis… Jos spinduliuoja tiek meilės. Jų buvimas pilnas meilės.

Turime išvalyti savo buvimą. Mes niekada nedarome nieko, kas valytų mūsų protą ar mūsų buvimą. Ar ne? Žiūrėk, tu jautiesi piktas, kurstomas, įsitempęs, pavydus, nusiminęs… Tai sukelia žodžius, kurie transformuojasi į kūno dalelytes… kurios lieka tam tikros formos – arba sandaroje arba cheminėje formoje – mūsų kūne. Jas pašalinti galite tik giliu poilsiu, teisingu kvėpavimu ar badavimu. Jei medituojate, darote pertraukas – bent pusvalandžio per savaitę, bent kartą savaitėje – ir tiesiog per jas kvėpuojate, galite pašalinti šias daleles ir iškelti savo buvimą, tapti gyvais.

Tarkime, jūs netikite kvėpavimu, nieko tokio! Tada badaukite, tačiau nebadaukite savarankiškai, ar skaitydami knygas. Badaukite kažkam teisingai jus prižiūrint – gydytojui, ar kam nors, kas žino apie badavimą. Jų priežiūroje, tik gerdami vandenį ir sultis badaukite dešimt, dvylika ar penkiolika dienų. Tada toksinai iš jūsų kūno išsivalys.Badavimas padeda, bet jis reikalauja daugiau pastangų, nes iš bado išeiti reikia lėtai. Jei neturite laiko kvėpuoti, kaip rasite laiko badauti?!

Meditacija! Meditacija nėra kažkas tokio, ko reiktų bijoti! Meditacija skirta giliam poilsiui, pilnam atsipalaidavimui, budriam poilsiui. Jūsų akys užmerktos, bet viduje esate budrūs… ir leidžiate kūnui labai giliai ilsėtis. Per meditaciją, taip pat galite pašalinti toksinus, o kai pašalinami toksinai, jūsų buvimas tampa malonus, gražus ir mielas. Jūsų žavesys vis labiau auga!

Galite nueiti pas grožio specialistus, pasidaryti makiažą, dailiai apsirengti ir pasirūpinti viskuo, bet jei viduje būsite įsitempę, tai matysis jūsų veide, ar ne? Galite nebūti labai gražus, bet jei turite proto žavesį, sąmonės nekaltumą, tada atsiranda kažkas už žodžių. Gimdami, mes esame apdovanojami šia savybe, bet kažkur kelyje, ją pametame.

Tiesiog nueik į vaikų darželį ir pažiūrėk į vaikų veidus… Pažiūrėk, koks čia džiaugsmas, kokia ramybė, koks grožis. Po to nueik į vyresnę klasę… ir į koledžą – pamatysi didžiulį skirtumą.

Ar mes tą darome? Ar tai yra auklėjimas? Mes eikvojame savo laiką, pinigus ir energiją tam, kad taptume vis labiau nelaimingi ir įsitempę – prarasdami viską su kuo gimėme. Ar ne? Stebėkite savo vaikus – ar jie auga kasdien laimingesni, ar kasdien nelaimingesni? Pasakykite man, kokia yra padėtis? Ar savo vaikams norite to – padaryti juos kasdien vis nelaimingesniais – visa tai todėl, kad nemokome jų kaip išvalyti protus, kaip pakelti jų buvimą, kaip nugalėti neigiamas emocijas, kai jos ateina į jų gyvenimą. Šie dalykai yra labai svarbūs.

Taigi, kito supratimas, davimas jam erdvės, savo centruotumo palaikymas, karštligiškumo paleidimas visa tai esminiai sėkmingų santykių dalykai.Santykiams reikia daug daugiau dėmesio ir pastangų, nes jie nėra kito tempimas katu, bet jie yra tarsi dviejų ratų judėjimas kartu. Aš neturėčiau to sakyti. Jūs visi tai žinote. Taigi tinkamas supratimas, tinkamas stebėjimas ir tinkamas išreiškimas.

Šaltinis: www.srisriyoga.lt